Mes nekalbame garsiai. Mes leidžiame dažniams kalbėti už mus.
30 metų ritualas. Naktis po nakties. Iš dūmų — sistema.
Viskas prasidėjo ne nuo šviesų, o nuo dūmų ir vieno
dūžio, kuris pakeitė Vilniaus naktį amžiams. 1996-aisiais mes
neturėjome skaitmeninių tinklų — tik meilę, taiką ir
toleranciją, kurią transliavome per kolonėles, kol sienos
pradėjo prakaituoti.
Po 30 metų tas pats dūžis evoliucionavo į sistemą, kurios
neįmanoma išjungti.
Pirmasis Strokes Temple. Meilė, taika ir tolerancija kaip šūkis. Vilniaus naktis. Analoginiai sintezatoriai, rankų darbo plakatai, rūsio sienos.
Tempas diktuoja taisykles. Žmonės keliauja iš viso pasaulio. Kompromisų nėra. Erdvė virsta ritualo arena — brutali ir tikra.
Analitas susitinka su skaitmeniu. CDJ'ai keičia vinilus. Vizualinė tapatybė gilėja. Dvasia ta pati — sistema tobulėja.
Keturios erdvės. Keturiasdešimt atlikėjų. Festivalis virsta kibernetiniu ritualu. Pirmoji skaitmeninė vizualinė tapatybė.
30 metų. Sistema viršūnėje. Tas pats dūžis, kuris prasidėjo 1996-aisiais — neišjungiamas. Protokolas aktyvuotas. Temple lives.
Mes nesame festivalis.
Mes esame sistema.
Sukurta iš triukšmo,
valdoma meilės,
neišjungiama.
Brutali jėga ir kompromisų neturintis tempas. Erdvė, kurioje fizinės ribos nustoja egzistuoti.
Pagarba šaknims. 1996-ųjų dvasia, atgaivinta per analoginius sintezatorius ir vinilus.
Melodinė hipnozė. Jungianti minią į vieną pulsuojantį organizmą. Būtoji ir esamoji būsena.
Šaltas plienas. Skaitmeninė ateitis. Pagrindinė arterija, varanti festivalio širdį nuo pat 1996.